Krizė Lietuvoj arba apie klientų aptarnavimo kultūrą

Šiandien pasivaikščiojau po Inartos saloną. Pasivaikščiojau ir išėjau. Pardavėjas - "konsultantas" buvo toks užsiėmęs, kad niekaip negalėjo prieiti prie manęs ir paklausti kurių galų aš čia viską žiūrinėju ir gal vis dėl to norėčiau ką nors nusipirkti. Nutariau pats nekalbinti to pardavėjo - "konsultanto", nes jis labai rimtai kalbėjosi telefonu. Sužinojau kad jis su savo draugu (panašu, kad kursioku) ruošiasi kažkur važiuoti savaitgalį (berods į aukštaitiją), kad savaitgalį tikriausiai bus geras oras ir, kad jei nežinai koks oras geriausiai pasižiūrėti gismeteo.ru. Sutinku geras orų prognozės puslapis, bet su šviestuvais ir su klientais jis mažai ką turi bendro.
Išeidamas pagalvojau, kad gal pardavėjas - "konsultantas" nutarė, kad aš nepriklausau jų segmentui ir po antrame pastato aukšte esančią parduotuvę blaškausi norėdamas laiką užmušti. Ir kad kolega kybantis ant laido yra kur kas įdomesnis.
Anksčiau esu pripirkęs Inartoj pakankamai neblogų ir visai nepigių šviestuvų. Ypač neblogi būdavo iGuzzini žaislai :) Yrenginėjant namą skaičiuoju daugiau, nei anksčiau įrenginėdamas butą, bet gal būt ir šiandien būčiau ką nors savo namui suradęs. Juolab kad tiek daug visko reikia. Bet deja :) Šviestuvus nupirksiu kažkur kitur.
Taigi ir pagalvoji yra ta krizė ar nelabai? Gal tiesiog dirbti daugiau reikia? O gal darbdaviams vertėtų pasigalvoti apie efektyvenę darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą?